Panevėžio Muzikinis Teatras

Birutės Mar naujas spektaklis „Motinos pienas“ kuriamas žinomos šiuolaikinės latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvais. Tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat - šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta… Taip pat, atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus.

Bertoldo Brechto pjesė – tai trumpa groteskiška istorija, kurioje absoliučiai viskas yra perkrauta, sugadinta ir sugriauta: tiek baldai, tiek žmonės, tiek jų santykiai. Ir viso to atomazga įvyksta vestuvių puotos metu.
„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą. Iš esmės, viskas sukasi apie paaiškėjusį ikivestuvinį nuotakos skaistybės praradimą. Spektaklyje kalbame plačiau. Ne tik apie dviveidišką moralę ir skaistybę, bet ir apie papročių suirimą, absurdišką deformaciją to, kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje: vestuvės, laidotuvės, kosmogoninio ciklo pajautos ir šventimo tradicijos.

Kartais gyvenime nutinka taip, kad sutinki savo sielos brolį. Ir tada pasidaro lengviau kvėpuoti, nes galvojai, kad Žemėje esi vienintelis toks keistas ir netikėtas.

Kažkur dideliame pasaulyje yra nuostabi sala. Kiekvieną vasarą į ją susirenka princesės iš įvairiausių šalių – mokytis princesiškų paslapčių. Čia ir išmintingoji Amelija iš kalnų šalies, ir nerūpestingoji indė Maja, kruopščioji japoniukė Juki, šmaikščioji prancūzaitė Faustina bei baikščioji Smiltelė iš debesų ir lietaus šalies. Jos labai skirtingos, bet visos svajoja tapti tikromis princesėmis. Tad saloje įkuria Princesių mokyklą, o pamokas pavadina „įdomybėmis“ – jos visai kitokios nei įprastoje mokykloje...

Aktorė Kristina Kazlauskaitė ir vėl imasi režisūros – lietuvių literatūros klasikos kūrinio Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, komedijos „Trys mylimos“. 

Spektaklio veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Kaimo bernas Liudvikas savo vilionėmis vienu metu bando pavergti tris mylimas – vienoje kaimo troboje gyvenančias motiną ir dvi jos dukras. Tačiau tikslas jo piktas – ne meilė, o turtai. Jaunuolis stengiasi išvilioti  motinos sutaupytus pinigus. Čia ir gimsta įvairių situacijų – melo, apgaulės, suvedžiojimų – komedija, kai kiekviena iš trijų moterų rimtai įsimyli Liudviką.

„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ – tai istorija apie tai, kaip du vyrai ir viena moteris, nežinodami ką daryti su savo gyvenimu, kaip kovoti su absoliučia vienatve ir beprasmybe, leidžiasi į drąsią ir tragikomišką kelionę po susipainiojusių santykių pasaulį. Jie bando rasti išeitį iš situacijos, kurioje normalūs komunikavimo būdai nebeveikia. Tam, kad išsivaduotų iš vienatvės ir saviapgaulės, pjesės herojai mėgina ištrūkti iš laiko spąstų, pabėgti tiek nuo būties, tiek nuo savęs.

Kultinio spektaklio „Pabaisų nebus“ aktorė Violeta Mičiulienė pristato naują monospektaklį „Bėgantis aštuonkojis“.
Šis spektaklis – apie jausmą, kad gyvenime net būdamas vienas, nesi vienišas. Apie supratimą, jog viskas, kas su tavimi vyksta, yra gerai, nors kitiems taip ir neatrodo. Apie norą nebemeluoti sau, nei kitiems. Apie troškimą sužinoti, iš kur tu toks atėjai?

Pagrindinės „Mamos“ veikėjos Anos kasdienybė - tai migdomųjų tablečių, diazepamo ir alkoholio kokteilis, kuriuo ji mėgina nustumti šalin depresiją, ir namai bei šeima, dėl kurių ji iki šiol gyveno. Tačiau kaip motinai susitaikyti su tuo, jog jos vaikai jau užaugo, ir išmokti gyventi dėl savęs, rūpintis savimi, mylėti save?

Teismas – pašėlusi vienos dalies komedija apie santuoką, ilgalaikių santykių iliuzijas, tiesą ir viską išduodančius… naujus apatinius.

Įtarimų apimta Žmona (Ineta Stasiulytė) pakviečia savo Vyrą (Kęstutis Cicėnas) valgyti varškės apkepo, bet vietoj pietų jie patenka tiesiai į Teismo rūmus, kur juos pasitinka Teisėja (Larisa Kalpokaitė).

UNĖ - vienos dalies spektaklis aktorės Unės Babickaitės (1897–1961) dienoraščių motyvais

Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose.