Panevėžio kultūros ir istorijos žurnale “Senvagė” antrajame 2020 metų numeryje publikuojamas straipsnis susijęs su Panevėžio muzikinio teatro istorija. Skelbiame jį.

 

PANEVĖŽIO KAMERINIS ORKESTRAS. PENKIOLIKA ŠVYTĖJIMO METŲ
Gintaras Kerbedis

PIRMIAUSIA BUVO SENOSIOS MUZIKOS ANSAMBLIS

Vidmantas Kapučinskas gimsta 1951 m. Joniškyje, vaikystėje jo tėvai persikelia gyventi į Panevėžį. Šiame mieste jis užauga, gauna bendrąjį ir muzikinį išsilavinimą. 1982 m. baigęs Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA) prof. Algirdo Vizgirdos fleitos klasę ir prof. Jono Vadausko dirigavimo klasę, dėstytojavo Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje (dabar Vytauto Mikalausko menų gimnazija) ir subūrė profesionaliai muzikuojantį, panevėžiečiams gerai žinomą Senosios muzikos ansamblį (1982–1991).
Ansamblio repertuare dominavo G. F. Telemano, A. Vivaldžio, A. Skarlačio, D. Skarlačio, A. Korelio, G. B. Pergolezio, F. Cupereno kūryba.

Kolektyve visuomet grojo keturi profesionalūs muzikantai, tačiau personalijos truputį keitėsi. Fleita – Vidmantas Kapučinskas, smuikas – Vitalija Laukaitienė, Jurijus Pereima, Daiva Razguvienė, violončelė – Algimantas Jocas, klavesinas – Asta Kapučinskienė.

Su kvartetu kartais pasirodydavo solistės Emilija Šeduikytė, Adelė Piragytė, Regina Juškienė. Ištisą dešimtmetį ansamblis muzikavo mieste: Juozo Miltinio dramos teatre, bažnyčiose, parodų rūmuose, kultūros namuose – senajame dramos teatre Respublikos g. 77 – pačiomis  įvairiausiomis progomis, kai reikėjo solidžios muzikos skambesio.

Po vieno iš pirmųjų Senosios muzikos ansamblio pasirodymų Juozo Miltinio dramos teatre tuometis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus žaibiškai greit parūpino ansambliui iki tol mieste nematytą istorinį instrumentą – klavesiną. Įvykis vertas atskiro pasakojimo, nes klavesinas anuomet Lietuvoje buvo visiška retenybė, mūsų šalyje jis buvo viso labo trečiasis toks instrumentas. Tai nulėmė labai daug: skambesio tembrą, repertuaro autorių pasirinkimą, epochą ir stilių.

Dešimt muzikavimo ansamblyje metų suformavo tam tikrą patirtį būsimam kamerinio orkestro meno vadovui ir dirigentui. Ateityje laukė darbas su daug kartų didesniu – klasikinės sudėties kameriniu orkestru.

NORĖJOSI KO NORS GILESNIO

Nuo 1984 m. V. Kapučinskas taip pat dirigavo tuometės Liaudies operetės orkestrui, kuriame grojo apie 30 muzikantų, daugiausia – muzikos pedagogai. Tačiau ilgainiui to nebepakako, norėjosi ko nors sunkesnio, gilesnio, mąslesnio. V. Kapučinskui pasiūlius, laisvu nuo darbų laiku šešiolika orkestro entuziastų pradėjo groti kamerinę muziką. Buvo parengtas pirmojo koncerto repertuaras: V. A. Mocarto „Ave verum corpus“ (solistas tenoras Aleksandras Vilkickas), P. Benčinio „Tanto sospirero“ (solistė sopranas Edita Sargautytė), J. S. Bacho Siuita orkestrui h-moll (solistas fleitininkas Gintautas Jakštonis), A. Vivaldžio Koncertas smuikui su orkestru (solistė smuikininkė Edita Vilkickienė), A. Vivaldžio Koncertas dviem smuikams su orkestru a-moll (solistės Eugenija Mėlynavičienė ir Vidmanta Luomanienė.

1991-ųjų sausį Kamerinis orkestras surengė pirmąjį koncertą Švč. Trejybės bažnyčioje. Štai kaip jį aprašo Panevėžio konservatorijos (dabar Vytauto Mikalausko menų gimnazijos) dėstytoja, publicistė Živilė Rancovienė: „Kamerinis orkestras grojo profesionaliai, labai skoningai, saikingai, su puikiais dinaminiais niuansais, išlaikydamas švarią intonaciją, jausdamas kūrinio formą. Tai – tikro didžiojo kelio pati pradžia. Šis triūsas – neįkainojama dovana miestui, kuriam labai reikia gero, humaniško tauraus muzikinio tono…“ Galbūt šitame tekste būta kažkiek „avanso“, tačiau tai – didžiulis įvykis miesto kultūros istorijoje.

Svarbiausiu orkestro ramsčiu tampa V. Kapučinsko dėstytojas, profesorius A. Vizgirda, teikęs dalį muzikinės literatūros, kartu koncertavęs, padėjęs orkestrui kurti ryšius su scenos partneriais. Prireikė vienų metų, kad orkestro veikla būtų formalizuota ir orkestras gautų nedidelį finansavimą – menką darbo užmokestį atlikėjams – 13 minimalaus dydžio atlyginimų 23 žmonėms, o kitos materialinės problemos taip ir liko meno vadovo ir dirigento V. Kapučinsko nesibaigiančiu galvos skausmu. Metų metus trūko visko: natų, repeticijų erdvės, pultų, koncertinių drabužių, instrumentų, net stygų. Randu 1997 m. V. Kapučinsko pasisakymą: „Grojama vielomis, o ne stygomis. Save gerbiantis kolektyvas perka nemažai kainuojantį kamerinio orkestro stygų komplektą 24 instrumentams. Tuomet galima kalbėti apie lygų tembrą, ansambliškumą, skambėjimo visumą. Dabar gi kiekvienas muzikantas stygas perkasi pagal išgales.“ Deja, tenka užsiminti, kad ši situacija niekada taip ir nepasikeitė. Argi tai nebyloja apie begalinį entuziazmą?

1992 m. spaudoje minimas Kamerinio orkestro šventinis koncertas Dailės galerijoje, skirtas Kovo 11-ajai – Valstybės atkūrimo dienai,  kuriame dalyvavo ir moterų choras „Volungė“, vadovaujamas reiklumu pasižymėjusios chorvedės Gražinos Viržonienės. Kūrybinė kamerinio orkestro ir šio choro veikla ateityje ne kartą susilies, o dabar orkestras ruošiasi religinės muzikos festivaliui, repetuoja naują programą. Tuo tarpu Panevėžio muzikinis teatras dar neįkurtas. Beveik šimtmetį (nuo 1914 m.) miesto kultūrinio identiteto dalimi laikomas scenos meno reiškinys –Operetės teatras blaškomas pakampiais, netekęs namų, t.y. patalpų senajame teatre Respublikos g. 77, kur 1914 m. vasario 16 d., teatro atidarymo proga, buvo parodytas pirmasis pastatymas – Vlado Paulausko operetė „Kaminkrėtys ir malūnininkas“.

KARUSELĖ ĮSISUKA

1993-ieji. Kamerinis orkestras jau laikomas miesto kultūrinio pasididžiavimo objektu. Jo klausėsi ne tik Panevėžio, Biržų, Vilniaus žiūrovai, bet ir švedų, vokiečių, olandų, suomių delegacijos. Šis laikas svarbus ir tuo, kad prasideda kūrybinis bendradarbiavimas su užsienio partneriais. Pirmuoju iš jų tampa Vokietijos ambasadorius Lietuvoje ponas Reinhartas Krausas. Viešnagės Panevėžyje metu po koncerto ambasadorius išreiškė norą pagroti su orkestru. Tuomet V. Kapučinskas paprašė vertėjo padėkoti ambasadoriui už subtilų humorą, tačiau ambasadorius atsakė visiškai nejuokaująs. Pasirodo, R. Krausas – profesionalus altininkas, o Lietuva jau dvidešimta jo reziduojama valstybė, daugelyje šalių jis jau grojęs su vietiniais kolektyvais. Netrukus suplanuotas bendras koncertas. Programai pasirinkti Michaelio Haidno (garsaus Josefo Haidno brolio) kūriniai iš ambasadoriaus muzikinės bibliotekos: koncertas C-dur altui (solo R. Krausas), vargonams (atliko Donaldas Bružas) ir kameriniam orkestrui. Taip pat giesmės „Mes meldžiam tave, Dieve, aukštybėse“ solo sopranui (atliko Nijolė Garbaliauskienė) ir altui (atliko Regina Juškienė) bei „Ave Regina“ solo baritonui (atliko Romualdas Vešiota). Šie mažai žinomi kamerinės muzikos perlai Panevėžyje, o ir Lietuvoje, buvo atlikti pirmą kartą birželio 20-osios vakare Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Po koncerto V. Kapučinskas sakė, jog groti su R. Krausu buvo įdomu, malonu, tai didelė pamoka ir muzikos suvokimo, ir atlikimo prasme: diplomatas pasirodė esąs jautrus, impulsyvus, kur kas labiau romantiškas muzikos interpretatorius, nei tikėtasi. Koncerte surinktos aukos skirtos Truskavos bažnyčios statybai.

1993-iųjų gruodžio mėn. buvo įkurtas Panevėžio muzikinis teatras, orkestras tapo jo struktūrine dalimi ir persikėlė dirbti į paskirtą pastatą Nepriklausomybės a. 8, kur iki tol veikė kino teatras „Versmė“. 1994-aisiais orkestro veiklų karuselė dar labiau įsisuka. Kasmet orkestras surengia po 20–30 koncertų. Pavasarį Dailės galerijoje panevėžiečiai klausosi koncertų su svečiais solistais, vasaros pradžioje surengiamos gastrolės Kuršių nerijoje. Rudenį surepetuota ir atlikta nauja, baroko ir klasicizmo epochų, muzikinė programa Krekenavos ir Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiose tęsiant bendradarbiavimą su ambasadoriumi, altininku R. Krausu ir su naujais partneriais Audrone Pšibilskiene (Vilniaus kvartetas, altas), Sauliumi Lipčiumi (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvartetas, violončelė). Įspūdinga programa sudaryta iš ambasadoriaus muzikinėje bibliotekoje saugomų retų kūrinių. „Kas gali būti nuostabesnio gražų ankstyvą rudenį už senų muzikos instrumentų – altų ir violončelės intymų pasikalbėjimą vakarėjančioje prieblandoje ar dviejų altų, beveik atkartojančių žmogaus balsą, dialogą styginių apsuptyje?“ – rašė žurnalistė Vida Bielskytė. Vėliau vyko advento koncertai, o gruodžio 30-osios vakarui – A. Vivaldžio programa.

 

GASTROLĖS UŽSIENYJE – ŠVIEŽIOJI VYŠNIA ANT ĮPRASTO KONCERTINĖS VEIKLOS PYRAGO

1995-ieji. Nauja J. S. Bacho kūrinių programa atlikta vasario mėnesį Dailės galerijoje su solistais iš Vilniaus. Koncerte dviem smuikams ir orkestrui d-moll solo partijas atliko Natalija Okruško ir Irina Majorova (beje, seserys). Koncertas tapo premjera ne tik orkestrui, bet ir smuikininkėms – proga „išlįsti“ iš eilinio muzikanto statuso. Šalia pedagoginio darbo Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje Natalija grojo pedagogų kameriniame orkestre, o Irina – Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistė. Programą papildė doc. pianistas Sergejus Okruško, baroko genijaus muzikos vakare atlikęs koncertus f-moll ir d-moll fortepijonui.

Svarbiausiu metų įvykiu tapo vasario pabaigoje – kovo pradžioje surengtos 11 dienų orkestro gastrolės Belgijoje ir Vokietijoje. Į Belgiją orkestrą pakvietė Briuselio muzikos akademijos prof. Eddy Vanoosthuyse. Į tarptautinį muzikos simpoziumą su orkestru vyko ir LMTA prof. Algirdas Budrys (klarnetas), ir M. K. Čiurlionio kvarteto muzikantai Saulius Lipčius (violončelė), Aloyzas Grižas (altas). Be šių solistų, su orkestru Belgijoje grojo trys Briuselio muzikos akademijos magistrantai. Erdviose koncertų salėse orkestrui plojo Leveno, Tielto, Ledegemo, Briuselio muzikos gerbėjai. O penktąjį koncertą orkestras surengė Panevėžio bičiulio – Liuneno miesto gyventojams. Grįžus iš gastrolių orkestro laukė pirmieji įrašai Lietuvos radijuje. Tais metais nuskambėjo 34 Panevėžio kamerinio orkestro koncertai.

PO PENKERIŲ METŲ

1996-ieji. Be kamerinio orkestro neįsivaizduojami iškilmingi miesto renginiai. Kovo mėnesį orkestras švenčia penkerių metų sukaktį. Ta proga koncertas rengiamas namuose – Muzikiniame teatre,  grojami J. Sibelijaus, B. Briteno, O. Respigio, V. A. Mocarto kūriniai, svečiuojasi solistai Petras Simaitis (kontrabosas), Saulius Lipčius (violončelė), Aloyzas Grižas (altas). Birželio mėnesį keliaujama į Švediją.

1997-aisiais parengtos bendros programos su solistais Vladimiru Prudnikovu, Judita Leitaite, Edvardu Kaniava. Rudenį, tuojau po gastrolių Švedijoje, Kamerinis orkestras dalyvauja Baltijos šalių miestų sąjungos organizuotame Kamerinės muzikos festivalyje Lenkijoje, Gdynėje. Metus orkestras baigė su A. Vizgirdos vadovaujamu kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“ naujai paruošta  programa „Bach-Vivaldi“. Paskutinis metų koncertas – J. Haidno „Atsisveikinimo simfonija“.

 

XX AMŽIAUS PABAIGOJE

1998-ieji. Tinka posakis „Eina kaip laikrodis“ – koncertuojama, ieškoma repertuaro, jis plečiamas, kviečiami nauji orkestro svečiai-solistai. Valstybės atkūrimo diena sutampa su Kamerinio orkestro 7-uoju gimtadieniu. Rengiamas šventinis koncertas Panevėžio muzikiniame teatre, jame dalyvauja solistai Julija Stupnianek (sopranas), Benediktas Valeika (altas), Šarūnas Kačionas (fagotas). Atliekami E. Elgaro, F. Ferenco, G. F.Hendelio, A. Vivaldžio, Dž. Pergolezio kūriniai.
Prieš šv. Velykas repetuojami J. Haidno „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“ ir atliekami Panevėžio, Kauno bažnyčiose.
Rugsėjo 6 d. realizuojamas dviejų kolektyvų projektas, skirtas miesto dienai. Drauge su moterų choru „Volungė“ Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje orkestras atlieka Dž. B. Pergolezio „Stabat Mater“. Vėliau – pirmadieniniai koncertai su ištikimais kūrybos partneriais, koncertinis turas Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje su amerikiečių pianistu Duanu Funderburku.

1999-aisiais vyksta tikra gastrolių pasiutpolkė užsieniuose: Lenkija, Šveicarija, Čekija, Švedija, Slovakija, Vengrija…

TŪKSTANTMETIS PASIKEITĖ, O MUZIKA LIKO

2000-ieji. Orkestras trečią kartą kviečiamas į Kristjanstado tarptautinį muzikos festivalį, kuriame dalyvauja svečiai ne tik iš Europos šalių, bet ir iš Lotynų Amerikos, Venesuelos ir kt. Festivalis rengiamas 10-ąjį kartą, sukviesta daugiau nei tūkstantis atlikėjų. Atidarymo koncerte orkestras kartu su choru iš Singapūro atliko garsųjį himną „Amazing Grace“. Dirigentas V. Kapučinskas pasakojo: „Azijos kraštų vokalinė kultūra skiriasi nuo europietiškos, dainuojama „siaurais“ balsais, lyg kniauktų…“, tad visi patyrė naujų muzikinių įspūdžių. Festivalio uždarymo koncertui, organizatorių prašymu, orkestras paruošė E. L. Vėberio kūrinį „In Concerto“, sudarytą iš 10 populiariausių šio kompozitoriaus miuziklų ir roko operų temų. Grojant orkestrui dainavo Kauno solistai Ieva Vaznelytė ir Ričardas Karalevičius. Po kelių mėnesių šį kūrinį išgirdo panevėžiečiai projekte „Ant Katedros laiptų“.

2001 m. kovo 10-ąją vyksta jubiliejinis 10-mečio koncertas, o balandžio pradžioje kolektyvas jau grįžta iš Sardinijos (Italija), kur surengtas Tarptautinis muzikinis projektas – G. F. Hendelio oratorijos „Mesijas“ pastatymas. Nors sekėsi nelengvai, tačiau po dviejų jungtinių repeticijų grandiozinė trijų dalių oratorija nuskambėjo Senorbi mieste, vėliau Cagliari ir Oristano miestuose. Viešnagės metu Kamerinis orkestras ir choras „Virgo“ surengė dar vieną – lietuviškos muzikos – koncertą Putifigari mieste. Klausytojus sužavėjo Gintarės Jautakaitės „Viešpaties lelija“, Galinos Savinienės dainos, Juozo Naujalio „Svajonė“.
„Norint patekti į orkestrą, groti smuiku reikėtų mokytis šešiolika metų: septynerius metus muzikos mokykloje, ketverius konservatorijoje ir dar penkerius metus muzikos akademijoje“, – sako V. Kapučinskas.

NAUJAS ETAPAS

2006 metais Panevėžio muzikiniame teatre nemažai naujienų: pakeista įstaigos juridinė forma, pradėtos veiklos su puikiu režisieriumi Nerijumi Petroku, o siekiant muzikinių spektaklių profesionalumo, gyvybiškai aktualūs tampa simfoninio orkestro kūrybiniai klausimai. Ir nors teatro pagrindiniame dokumente „Teatro nuostatai“ nėra įvardyta nei kamerinio, nei simfoninio orkestro, tiesiog Teatro orkestras, jau daug metų koncertines programas ruošia ir miuzikluose bei operetėse groja simfoninio orkestro kolektyvas. Dabar kadaise jaunatvišku entuziazmu tryškusio Kamerinio orkestro muzikantai yra integruoti į simfoninį orkestrą ir tęsia savo kūrybinę veiklą Panevėžio muzikiniame teatre, kaip ir Panevėžio kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Vidmantas Kapučinskas.

PANEVĖŽIO KAMERINIO ORKESTRO (1991-2005) MUZIKANTAI

SMUIKININKAI:

Eugenija Mėlynavičienė,
Vidmanta Luomanienė,
Vitalija Laukaitienė,
Inga Usienė,
Diana Labudienė,
Lidija Duikova,
Birutė Juodviršienė,
Daiva Razguvienė,
Daiva Tijūnonienė,
Vilma Apanavičienė,
Jolita Rutkauskienė,
Violeta Kūdukienė.

ALTININKAI:

Sigita Sičiūnienė,
Vladas Špučys,
Lina Sutkienė,
Tomas Strimaitis.

VIOLONČELININKAI:

Liubov Orlova,
Ernesta Šilinytė.

KONTRABOSININKAS – Leonas Dambraukas.

PIANISTĖ – Asta Kapučinskienė.

 

Nuotrauka iš E. Mėlynavičienės asmeninio archyvo.
1993 birželio 20 d. Panevėžio kamerinis orkestras po koncerto Šv. ap. Petro ir Povilo bažnyčioje su Vokietijos ambasadorium Reinhartu Krausu.