Dominykas Vaitiekūnas
35-ąjį gimtadienį atšventęs Dominykas Vaitiekūnas atvyksta į Panevėžio muzikinio teatro sceną! Spalio 14 d. gimtojo miesto publikai jis pristatys debiutinio solinio albumo „100 aš“ kūrinius. Tai programa apie absurdišką vidinį dialogą ir personažus, kurie gyvena mūsų viduje ir neleidžia ramiai miegoti. Apie tai kalbamės su pačiu atlikėju.
Su kokiomis mintimis pasitikote 35-ąjį gimtadienį?
Mintys labai įvairios. Kiekvienas gimtadienis priverčia susimąstyti apie tai, kur šiuo metu esu ir kur norėčiau būti. Bandau atsakyti sau į klausimą kaip neišbarstyti savęs gausybėje veiklų. Susimąstau apie norą būti reikalingu, ir tai ką reiškia bręsti, nežinau ar galiu sakyti „senti“ nes senas dar nesijaučiu.
Dominykas 25-erių ir 35-erių – labai skirtingi žmonės?
Labai. Nenorėčiau būti 25-erių.
Kodėl?
Nesu tikras… Galbūt dabar lengviau priimti gyvenimą. Prieš dešimt metų buvau labai nekantrus, norėjau visko čia ir dabar – nepasitikėjau procesais.
Ar su kiekvienu gimtadieniu albume apdainuojamų „100 aš“ vis daugėja?
Nepasakyčiau, su metais tiesiog geriau save pažįsti, atrandi savyje daugiau nei buvo iki tol, kartais nustembi arba bandai nuneigti, kad čia ne aš. Arba kiti sako, kad tai ne tu. „100 aš“ yra metafora, vieną dieną tų „aš“ gali būti tūkstantis, kitą dieną du. Bet ko gero viskas yra apie tai, kad manyje yra daug skirtingų požiūrio taškų, kaip ir kiekviename žmoguje.
Kaip gimė albumas?
Viskas vyko labai natūraliai, dainos atrodo pačios rašėsi būtent būvimo savimi tema. Norėjosi apie tai kalbėti ne abstrakčiai. Pradėjau galvoti ką reiškia būti savimi ir man pasirodė, kad šis klausimas veda prie vidinio konflikto. Man kaip aktoriui įsivaizduoti manyje gyvenančius personažus, kurie tarpusavyje konkuruoja, buvo gana paprasta. Nors albume ir nėra šimto dainų, visų personažų neapdainuoju, tačiau kūriniuose daug užuominų apie žmogaus daugialypiškumą.
„Ką reškia būti savimi jei skirtingų manęs šitiek daug“ dainuojate kūrinyje „100 aš“. Ar radote atsakymą? O gal tokių klausimų iš viso nereikia kelti?
Geriausia, kad tokių klausimų kelti nereikėtų. Mes ir taip būname savimi. Svarbu tik ar mums tas būvimas patogus ar kankinantis. Dažniausiai šitas klausimas kyla kai žmogus jaučiasi nepatogiai, jeigu kažkas jam yra primesta žmonių ar kultūros. Man toks klausimas kilo, dėl daugelio priežasčių. Savęs stebėjimas man yra karšta ir jautri tema. Visgi jei galite nekelti tokių egzistencinių klausimų, nekelkite.
Svarbiausia, kad būtų patogu?
Svarbiausia, kad nebūtų sunku. Jeigu mums patiems su savimi sunku, kitiems su mumis irgi bus sunku.
Nežinau ar patogumas svarbiausia. Mes turime įvairiausių patirčių, traumų, etikečių, kurias klijavo kiti ar mes patys sau. Nėra lengva gyventi su tam tikrais įvykiais, kurie nuo mūsų nepriklauso. Reikia mokytis tolerancijos sau ir gyvenimo posūkiams kurie būna nepatogūs. Mes patys sau būname nepatogūs.
Sakoma genialiausia kūryba gimsta iš kančios. Ar tikrai kūrėjas turi kentėti?
Ne, kūrėjas, manau, kaip ir visi žmonės, kaip kepėjas, virėjas, bet koks kitas -ėjas, turėtų kuo mažiau kentėti.
Kuriuos „aš“ sunkiausia priimti?
Sunku priimti burbančius ir kritikuojančius žmones manyje, pirmūną kuris nori, kad viskas būtų padaryta tobulai, nori ir laukia, kad kažkas parašytų dešimtuką.
Pirmasis albumo „100 aš“ pristatymo koncertas vyks Panevėžio muzikiniame teatre. Pradėti nuo gimtojo miesto pasirinkote atsitiktinai?
Tiesą sakant taip, tačiau tai bus tikrai simboliška. Programoje pasakoju istorijas iš savo mokyklos laikų, visi šie momentai susiję su Panevėžiu. Tai bus pirmasis mano solinis pasirodymas gimtajame mieste, kuriame praleidau daugiau nei pusę savo gyvenimo, kol kas, daugiau nei pusę (juokiasi). Man labai įdomu susipažinti su Panevėžio publika.
Su kuo jums asocijuojasi Panevėžys?
Visų pirma su mokykla, Juozo Balčikonio gimnazija. Tai vienas geriausių dalykų kuris man nutiko gyvenime. Šis gimnazijos periodas suformavo labai aukštus kriterijus sau, gyvenimui ir pasauliui. Kartais su tuo nėra lengva gyventi. (juokiasi)
Taip pat asocijuojasi su profesinio kelio pasirinkimo pradžia, su egzistenciniais paauglystės klausimais, perskaitytomis knygomis, su tuščiomis gatvėmis sekmadieniais. Nežinau kaip yra dabar, ankščiau savaitgaliais visi būdavo namuose, o man norėdavosi „išeiti į žmones“.
Ar šiuo metu vis dar norisi „išeiti į žmones“?
Kai baigiau mokyklą norėjau būti apsuptas žmonių, dabar mieliau turėčiau trobelę miške, kurioje leisčiau laiką vienas ir be telefono. Svarbiausia balansas. Man patinka žmonės, gera su jais bendrauti, tačiau tai turi dvi medalio puses. Noriu turėti vietą kur galėčiau ramiai pabūti po koncertų. Norisi gyventi ir mieste ir miške.
Kaip jūsų akimis pasikeitė Panevėžys?
Jaučiu kad miestas tapo atviresnis, kiekvieną kartą sugrįžęs atrandu vis naujų vietų, žmonės didžiuojasi Panevėžio pokyčiais. Mano mama vieną syki manęs neišleido kol neapėjau atsinaujinusio parko ir nepamačiau visų takelių ir šviestuvų. (juokiasi)
Bendraujant su mokytojais, vyresniais žmonėmis, jaučiu, kad visi augame ir bręstame, ypač daug teigiamų pokyčių įvyko per pastarąjį dešimtmetį. O gal taip atrodo ir dėl to, kad aš pats tapau sąmoningesnis.
Šiuo metu labiausiai dėkingas esate…
Rudeniui, kad nebėra taip karšta ir savo šuniui, kuris labai kantrus ir leidžia man rytais pamiegoti.
Ačiū už pokalbį